Svajonė
– Nupieškite savo svajonę. Užduočiai skiriame 10 minučių.
Mokymų trenerio užduotis mums, kaip dauguma galvojome, patyrusiems vadovams, pasirodė primityvi ir naivi. Nemokėjau piešti ir niekada nemėgau. Sėdėjau ir galvojau.
Dirstelėjau į šalia sėdinčio Mindaugo lapą. Židinys, virtuvė, vaikai, kažkas groja pianinu, šuo.
– Apie ką tu svajoji?
– Apie dukrą, grojančią pianinu. Noriu keturių vaikų. Du jau turiu, tai dar dviejų susilauksime.
Ne, ne mano, pagalvojau ir įsistebeilijau į baltą lapą. Baltas lapas. Tiek prieš akis, tiek mintyse.
– Liko trys minutės, – pažadino mokymų treneris.
Paėmiau žalią flomasterį ir greitai nupiešiau namą. Virš įėjimo durų užrašiau „VERSLAS“. Nesugalvojau, kaip kitaip pavaizduoti. Dar nupiešiau saulę ir gėlę prie namo, šiaip, kad
būtų jaukiau.
Aplinkybės
– Biuras uždaromas. Darbuotojai atleidžiami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, – generalinio pareiškimas buvo tvirtas ir neatšaukiamas.
Open space‘e tyla.
– Gal turite klausimų? – personalo vadovės balsas nejaukioje tyloje nuskambėjo lyg žmogaus, kuris seniai repetavo šį klausimą.
Klausimų neturėjome. Stovėjome ir laukėme, kas pirmas pajudės. Priekyje stovėję vadai (jų buvo net 7!) susižvalgė, lyg taip pat nežinodami, ką toliau daryti. Atrodė, kad jie tik iki
šios vietos mintyse buvo repetavę, o klausimų nebuvimas juos išmušė iš vėžių.
– Apči!! – pasigirdo Lina. Ji visada čiaudi, kai susinervina.
– Nuo kada mes atleidžiami? – pagaliau bent ką sugalvojo visada smulkmeniškai planuojanti finansininkė.
– Su kiekvienu aptarsime asmeniškai, – atsakė personalo vadovė.
Lūžis
– Ką tu darysi?
– Eisiu maudytis. Dar pora puslapių paskaitau ir eisiu. O tu?
– Ne, aš ne apie tai. Klausiu, ką tu darysi su darbu.
Sustabdžiau akių lakstymą eilutėmis ir pora sekundžių sustingau. Buvom taręsi nekalbėti apie darbą. Jaučiausi užklupta ir nepasiruošusi. Užverčiau knygą ir nukreipiau žvilgsnį į
jūroje besileidžiančią saulę. Valandėlę svarsčiau, ar jau sakyti, nebuvau tikra, ar laikas.
– Kursiu savo verslą, – pasakiau. Kažkas virptelėjo viduje, lyg krūptelėjau,
nes žinojau, kad išleidžiu žvirblį, kuris nesugrįš.
Laisvė
Iš įvairių mokymų ir verslo knygų žinojau, kad reikia savo idėją aptarti su kuo daugiau žmonių, kad gautum kuo daugiau požiūrių ir naudingų patarimų. Aptariau su draugais ir
draugėmis ir su savo šeima. Iš pradžių visi su susidomėjimu klausėsi, komentavo ir patarinėjo, o vėliau pastebėjau, kad man artimi žmonės stengiasi kalbėti apie mano verslą kuo
trumpiau arba iš viso kreipia kalbą kitur. Supratau, kad, švelniai tariant, pradedu pabosti.
Buvo pamąstymų ir apie mentorių, kuris manęs klausytųsi už pinigus, bet neradau tinkamo. Norėjosi tartis su verslo grandais, o jų neįpirkau. Pradėjau tartis tik su savimi. Iš
pradžių buvo sunku, norėjosi kitų pritarimo ir pasitvirtinimo, kad einu teisinga kryptimi. Vėliau įpratau pati save „pakaučinti“ ir sprendimus priimti viena. Man tai tapo kasdienybe.
Pamažu supratau, kad čia ir yra vienas iš nuosavo verslo malonumų. LAISVĖ!!!! Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.
VERSLO PAMOKOS
Vizualizacija tikrai veikia. Neužmiršau namo su užrašu „VERSLAS“. Dvylika metų jis man laikas nuo laiko išnirdavo prieš akis. Mintys nunešdavo į nuosavą biurą. Įeidavau, eidavau koridoriumi, atsisėsdavau prie kompiuterio, žvelgdavau pro langą. Tomis akimirkomis būdavau laiminga. Buvęs kolega Mindaugas turi keturis vaikus. Vyresnioji dukra groja pianinu.
