– Važiuokite savo automobiliu, Frau Bagdona-Yte, – sako viršininkas, tęsdamas pavardės „i“, kaip visada. Kiek betaisiau, vis tiek, susitaikiau, kad ponui Krieger aš esu Frau Bagdona-Yte, – galite iš Klaipėdos vykti keltu į Mukraną, o iš ten apie 800 kilometrų iki Frankfurto. Mes su žmona daug kartų taip darėme.
Gal juokauja? Vienai automobiliu į Vokietiją? Mano automobiliui gerokai per 10 metų!
– Galvojate, kad saugu vienai? – atsargiai klausiu netikėdama, kad rimtai svarstau.
– Tai aišku, kad saugu. Kas gali nutikti? Mano dukra neseniai iš Frankfurto išsikraustė metams į Ispaniją, taip pat išvažiavo su savo Polo. Beje, jei norite, galite nuomoti Alexandros butą. Visai netoli centro, patogu būtų.
– Galėsite jos dviračiu naudotis, liūdi vargšelis kieme prirakintas, laukia sugrįžtančios Alex, – draugiškai priduria viršininko žmona sužmogindama daiktą, kaip ji mėgsta.
Negaliu patikėti, už ką man tiek daug. Pirma gera žinia, kad patvirtino išsvajotą stažuotę, dabar jau ir butą, ir dviratį turiu. Tik, va, keltis keltu su automobiliu tai net bijau pagalvoti. O gal?
– Apsisukite, įjunkite avarinius ir važiuokite atbula iki sienos, – sukomanduoja geltoną liemenę apsivilkęs vyras.
– Ten ir palikti automobilį? – klausiu.
– Taip, pasiimkite reikalingus daiktus, užrakinkite ir eikite į viršų pro tą išėjimą, – mosteli geltonliemenis į žaliai degantį žmogeliuką virš metalinių durų.
– Viskas aišku! – tvirtai šūkteliu, nors širdis kažkur prie gerklės. Negaliu patikėti, kad aš jau kelte, ryte būsiu Mukrane. Viena!
Kelionė sekasi geriau nei tikėjausi. Pakeliui užsuku į Hamburgą išgerti kavos su buvusiu kolega, iš ten tiesiai į Miunsterį savaitgaliui, nuo senų laikų turiu draugų, kuriuos labai miela pamatyti, o sekmadienį jau Frankfurte. Jaučiuosi sugrįžusi. Namo gal būtų per stipriai pasakyta, bet kažkur, kur daug kas žinoma.
Įsikuriu greitai. Adaptuotis visai nereikia. Gal tik kiek užtruko, kol pripratau prie Aleksandros keistų paveikslų. Visa kita – labai gerai. Važinėju dviračiu visur: į darbą, apsipirkti, pas draugus, kartais į kokį muziejų ar Biergarten2. Kaip pastačiau savo automobilį atvažiavusi po buto langais, taip ir nejudinu.
Vieną sekmadienio popietę grįžtu namo. Kaip visada pravažiuoju pro savo seniai stovintį automobilį. Kažkaip jis keistai pasviręs, galvoju. Ko tu stovi taip keistai pasviręs? Ar nebūsi, tamsta, apsirijęs? Galvoje išnyra Anties frazė, net šypteliu. Nušoku nuo dviračio, pastatau jį ant šaligatvio ir įdėmiai žiūriu į savo senutę Audi. Kažkas ne taip, bet nesuprantu, kas. Papurtau galvą, gal nuo važiavimo galva sukasi? Ne, su galva viskas gerai. Kažkas su automobiliu. Apeinu aplinkui. Padangos su oru. Kas čia dar galėtų būti? Žvilgsnis slysta į kairį galinį žibintą. Perskeltas. Labai nežymiai, bet nuo apačios iki viršaus plyšys. Tada pamatau sulenktą ir kažkaip į priekį pastumtą bagažinės dangtį. Visas automobilis kažkaip pakrypęs, dešinys kampas pasidavęs į priekį. Susinervinu. Nebejuokinga: nieko nemačiau, kada čia kas atsitiko, remontas Vokietijoje tai ne Lietuvoje, o remontuoti tai reikės – kažkaip reikės parvažiuoti į Lietuvą. Ne taip jau čia ir viskas paprasta, kaip ponas Kriegeris galvojo. Ką daryti? Paskambinsiu kolegei Silkei. Sakė, skambink, jei reikės pagalbos buityje ar šiaip, negalvojau, kad taip greitai prisireiks, bet skambinu – priežastis rimta.
– Nuvažiuok į artimiausią policijos skyrių ir pranešk, – sako Silkė, – nesvarbu, kad nieko nematei, bet ordnungsgemäß3 pranešk.
Sėdu ant Aleksandros dviračio, minu į artimiausią policijos skyrių. Netoli, po dešimties minučių jau vietoje.
– Nieko jums negalime padėti. Nematėte, tai tikrai nieko negalime padėti. Ačiū, kad informavote, ordnungsgemäß užregistruosime, bet daugiau nieko negalime padaryti.
Ne tai ne, jie geriau žino, ką gali, ko negali, negi dabar ginčysiesi.
Išeinu nuliūdusi, atsirakinu dviratį ir lėtai jį veduosi. Kaip čia reikės viską spręsti? Ach, tu Kriegeri! Ir kodėl aš tavęs paklausiau?! Į remontą reikės visus pinigus sukišti.
Skambutis. Silkė:
– Kaip sekėsi?
Viską smulkiai papasakoju.
– Negerai. Jie tik ordnungsgemäß į registracijos žurnalą įrašė. Tau reikėjo parašyti prašymą, kad tirtų įvykį.
– Man net neužsiminė, kad rašyčiau prašymą. Aišku, kad neparašiau. Na, bet vis tiek sakė, kad nieko negali padėti? Nieko čia jau nepadarysi. Tiek to. Ačiū tau, Silke, už patarimus.
– Ne, Irena. Nepalik taip. Dar kartą važiuok ir konkrečiai pareikalauk, kad leistų tau parašyti prašymą. Tai tavo teisė. Taip jiems ir pasakyk.
Nenoriai vėl lipu ant dviračio ir vėl minu. Nieko ten nebus, jau dabar žinau, na, bet gerai, važiuoju ir pareikšiu savo teises. Juk Silkė vėl skambins ir paklaus, kaip sekėsi. Jei ne ji, greičiausiai nevažiuočiau.
Policijos budėtoja meta skubų žvilgsnį į mane. Nesišypso, kaip pirma. Nemalonūs tie įkyruoliai, žinau.
– Betgi jau aiškinome, kad nėra prasmės ką nors daugiau daryti, – budėtojos balse išgirstu nuostabą.
– Taip, aiškinote, bet aš norėčiau pasinaudoti savo teise parašyti prašymą tirti įvykį, – pralemenu.
– Taip, žinoma. Parodykite prašau asmens dokumentą ir leidimą gyventi bei dirbti Vokietijoje.
Greitai iš kuprinės ištraukiu prašomus dokumentus. Juos visada turiu su savimi. Maža ką. Anksčiau Vokietijoje net baudą galėjai gauti, jei su savimi neturėjai asmens dokumento. Aš dar nuo tų laikų įpratusi.
Budėtoja peržvelgia dokumentus:
– Viskas tvarkoje. Sėskite prie stalo, ten rasite prašymo formą. Užpildykite.
Užpildau, perskaitau, ištaisau klaidas, kad negalvotų, kad tie Ausländer 4 nemoka rašyti, pasirašau ir įteikiu.
– Vielen Dank5 – padėkoja budėtoja, – Auf Wiedersehen6!
– Auf Wiedersehen! – ir vėl minu atgal.
Kitos dienos popietę, kaip visada, grįžtu gatve, kurioje jau mėnuo priparkuotas mano automobilis. Dar iš tolo pamatau už kairiojo valytuvo užkištą raštelį. Nušoku, pastatau dviratį. Ištraukiu ir skaitau: Prašome liepos 23 d. 16:00 val. atvykti į policijos skyrių, kuris yra … (ten pat, kur jau du kartus buvau). Jūsų automobilis galimai dalyvavo autoįvykyje. Šypteliu. Kažkas vyksta, ačiū, Silke, mintyse padėkoju. Šiandien ir yra liepos 23 d.! Dirsteliu į laikrodį – be dešimt keturios. Reikia greit lėkti. Vėl ant dviračio skubu gerai žinomu keliu.
– Guten Tag7! – džiugiai pasisveikinu matytą budėtoją.
– Ach wieder Sie8! – šūkteli draugiškai, – Guten Tag!
– Radau raštelį ant automobilio stiklo, – ištiesiu budėtojai.
– Taip, užeikite į 205 kabinetą. Ponas Krause laukia jūsų.
Ponas Krause, simpatiškas žemaūgis vyras, atsistojo man įėjus ir ištiesė ranką pasisveikinti.
– Guten Tag Frau Bag…, – užsikerta.
– Bagdonaitė, – pagelbėju.
– O, taip! Sėskitės, – mosteli ranka į prie stalo stovinčią kėdę.
Ponas Krause atsisėda į savo darbo vietą kitoje stalo pusėje.
– Gavome jūsų prašymą ištirti įvykį, todėl dar kartą apklausėme liepos 20 d. eismo įvykio dalyvius. Liepos 20 d. sankryžoje sukosi austrų autobusas ir kliudė už
jūsų Audi priparkuotą VW Golf, kuris taranavo jūsų automobilį. Tai patvirtino VW Golf vairuotoja, kuri įvykio metu buvo ką tik išlipusi iš savojo. Po jūsų kreipimosi mūsų tyrėjai dar kartą nuvyko į įvykio vietą, viską išmatavo ir patvirtino, kad ir jūsų automobilis dalyvavo eismo įvykyje. Atsiprašome, kad pirmą kartą neįtraukėme jūsų automobilio į eismo įvykį, bet VW Golf vairuotoja eismo įvykio deklaracijoje nurodė tik savo automobiliui padarytą žalą, nieko neužsiminė apie jūsiškį. Dabar, kai viską išsiaiškinome, prašome jūsų susisiekti su austrų autobuso draudikais, – ponas Krause ištiesė man lapą popieriaus, – štai čia surašyti kontaktai, paskambinkite ir jums pasakys, ką toliau daryti.
Padėkoju ir išvažiuoju. Gerai, gal kažkaip viskas susitvarkys, patenkinta galvoju. Nekantrauju, bet skambinsiu tik rytoj, šiandien jau vėlu.
Draudikai siunčia į Audi servisą, kad įvertintų žalą. Susitariu dėl artimiausio laiko ir aš jau čia.
– Totalschaden.
– Totalschaden? Ką tai reiškia? – nebuvau girdėjusi tokio žodžio.
– Tai reiškia, kad jūsų automobilio remontas kainuotų daugiau nei jo vertė.
– Tai neremontuosite?
– Neapsimoka, geriau draudimas tegul jums išmoka automobilio vertę ir nusipirkite kitą.
Aha, labai paprasta, pagalvojau, ateini, susimoki ir nusiperki.
– Kokia ta automobilio vertė?
– Patikslinsime, parašysime jums raštu.
Serviso darbuotojas daugiau nieko neturėjo pridurti, todėl ištiesė ranką atsisveikinti. Intuityviai jaučiu, kad dar reikia man su šituo žmogumi pakalbėti. Ką man daryti? Negi pirkti naują automobilį? Kaip aš čia jį viena nusipirksiu? Nenusipirksiu naujo, juk brangu, nusipirksiu tokį patį seną. Kaip aš parvažiuosiu į Lietuvą? Tas senas nežinomas automobilis dar sustos kur nors pakeliui, juk puikiai žinau, kokios būklės seni automobiliai pardavinėjami. Nesugalvojusi, ko paklausti, tiesiu ranką ir aš. Atsisveikinsim ir aš išvažiuosiu.
Staiga topteli mintis.
– Pone, Fuchs, – perskaičiusi pavardę prie marškinių kišenės prisegtoje kortelėje, kreipiuosi pavarde, vokiečiai taip mėgsta – gal galėtumėte man draugiškai pasakyti, ar aš su savo tokios būklės automobiliu galiu važiuoti apie 800 km? Man reikia iki Riugeno salos, o iš ten kelsiuosi keltu į Lietuvą. Lietuvoje jau neprapulsiu, – šypteliu.
– Į Lietuvą? – ponas Fuchs pakelia antakius.
– Taip, – rausteliu. Žinau, kad su tokiu automobiliu dažnas vokietis net iš garažo bijotų pajudėti.
– Perkreiptas karkasas. Na, bet nėra pavojaus, jei greitai nevažiuosite. Manau, kad galite.
Pradžiugino. Atsikvepiu ir įsėdu į savo senutę.
Dar po poros dienų gaunu elektroninį laišką nuo austrų autobuso draudikų: Jums priklauso 5 000 EUR išmoka. Praneškite sąskaitą, į kurią pervesti pinigus.
Ordnungsgmäß dar turiu pridurti, kad aš su savo sena Audi ne tik parvažiavau į Lietuvą, bet, nebrangiai susiremontavusi, dar trejus metus važinėjau. Po to pardaviau už 1000 EUR.
PARDAVIMO PAMOKOS
Būkite atkaklūs.
Kai nukenti, tau turi atlyginti.
Nebaikite derybų joms dar neprasidėjus.
Nuolat ieškokite galimybių.
Drįskite prašyti pagalbos.
1 visiška žala
2 aludė
3 tvarkos dėlei
4 užsieniečiai
5 labai ačiū
6 viso gero
7 laba diena
8 ach, vėl jūs
