– Labą dieną, labą dieną!!! – džiaugsmingai šūkteli grožio salono administratorė, o gal pati savininkė, kaip dažnai būna. Atsistoja ir eina prie manęs lyg pasisveikinimui, bet nepriėjusi sustoja, turbūt prisiminė, kad kovidas vis dar kvėpuoja į nugarą.
Šiame salone pirmą kartą, todėl nesuprantu, kodėl su manimi sveikinasi lyg su iš ilgos kelionės grįžusia drauge. Net akių nepakeliu, kad tik neišgirsčiau Kaip sekasi ar Malonu jus matyti, ar kokio kito pardaviminio šlamšto.
Neišgirstu. Gal padėjo tai, kad nežiūrėjau į akis.
– Sėskitės, pakviesiu jūsų meistrę, – mosteli ranka į labai arti stalo pritrauktą masyvų fotelį.
Pastovėsiu, galvoju, nenoriu aš čia to fotelio tampyti, o ir kiek jau čia užtruks.
– Sėskitės, sėskitės, – tas balsas jau darosi įkyrus.
Bandau atstumti fotelį nuo stalo. Atsisėsiu, jei jau taip reikia, bet kambarėlis toks mažas, kad kažin ar kas nors praeis pro mane – su foteliu užtversiu kelią.
– Laba diena, – jau sveikinasi meistrė Beata, man tik ką įsitaisius masyviame fotelyje.
Beata nusiveda į antrą aukštą, tiksliau, patalpos viršutiniame kampe įrengtą antresolę. Grindys grėsmingai girgžda, bet gal atlaikys mus dvi?
– Įsipatoginkite štai čia, – sako delnu braukdama per baltą užtiesalą.
Man paruošta kėdė pačiame kampe, kuris aptvertas dailia metaline tvorele lyg kokia terasa. Įdomu tvirta ta tvorelė? Nenuvažiuosiu aš čia atbula? Atsargiai sėduosi prisilaikydama už ranktūrių. Tikrai biuro kėdė! Ant tokios nesėdėjau nuo to laiko, kai baigiau paskutinį samdomą darbą. Net nebūčiau pagalvojusi, kad ir pedikiūrui ji tinkama. Tiek to, svarbiausia juk rezultatas – poryt prie jūros.
Labai nepatogiai jaučiuosi, kai meistrė Beata užsitiesia rankšluostį ant kelio ir pasiūlo dėti koją ant jo.
– Nesunku?
– Viskas tvarkoje, nesijaudinkite. Šiek tiek kutens.
Žinau, kad gerokai daugiau nei šiek tiek kutens, todėl akimirksniu ištempiu padą. Taip bent jau galima kentėti. Bijau kutenimo nuo vaikystės. Vieną kartą mokykloje pagavo klasiokai ir kuteno tol, kol apsimečiau, kad nualpau. Tada paleido.
Po kulnu jaučiu Beatos kelį. Gal per daug spaudžiu? Gal labiau į priekį pasistumti? Bandau. Pasimuistau ir pasislenku. Nugara išlinksta, greitai pavargstu. Vėl traukiuosi atgal ir vėl kulnas ant Beatos kelio. Kančia ne pedikiūras, galvoju. Na, bet poryt prie jūros, vėl save raminu.
– Aš tai norėčiau lašišos. Ką tau užsakyti? – iš apačios tas pats balsas, matyt kalba telefonu, kuris ką tik sveikinosi man įėjus ir įkyriai siūlė sėstis.
– Na, taip, užsakinėju Barborą. Tai tau irgi lašišos?
Suprantu, kad tas kitas su ponia telefonu kalbantis žmogus tiesiog turi norėti lašišos.
– Nori batatų? Jų dar yra šaldytuve, – nusivilia moters balsas, – vakar juk valgėm, – taigi, sakau, kad užsisakykime lašišos. Šiandien akcija. Kainuoja dešimt penkiasdešimt, paprastai apie keturiolika-penkiolika eurų.
Tyla. Turbūt jau susitarė dėl tos lašišos ir baigė pokalbį.
Girdžiu kompiuterio klavišų klapsėjimą.
– Ingute!? – šūkteli po valandėlės apačioje dirbančiai meistrei.
– Ingute, ar žinai, kaip suvesti Ačiū kortelės nuolaidą? Ar tiesiog čia apačioje? – apatinė meistrė neturi klientės, tai kodėl nepaprašius pagalbos.
Ingutė kalba tyliai, todėl negirdžiu pabaigos, bet tikiu, kad lašišą užsakė sėkmingai.
PARDAVIMO PAMOKOS
- Perdėtas familiarumas nekompensuoja paslaugų kokybės.
- Prie klientų nekalbėkite asmeniniais reikalais, nebent labai svarbiais ir labai trumpai.
- Nešūkaukite darbo patalpose, geriau tyliai paleiskite gerą muziką.
- Dar klientui neįėjus galvokite, ką daryti, kad jis sugrįžtų.
