Suskamba durų skambutis. Ne mobilus ir ne domofonas, o durų skambutis! Kas gi čia dabar? Pašoku nuo sofos ir skubiu žvilgsniu permetu kambarį. Paskleisti popieriai ant ir po stalu, krūva išmėtyta ant grindų. Prie kompiuterio lėkštė nuo pietų – valgant kartojausi kapitalo kaštų formules. O prie šiukšlių dėžės pūpso krūva suglamžytų straipsnių. Prisispausdinau netinkamų. Suglamžiau ir numečiau, kad nesimaišytų. Planavau vėliau surinkti ir išmesti.
Jau buvau berakinanti duris, bet prisiminiau, kad esu su chalatu. O dieve! Reikia kažką padoresnio užsimesti.
– Palaukit! – šūkteliu ir nubėgu į miegamąjį.
Greit numetu chalatą ant lovos. Atidarau spintą ir akimis permetu lentynas. Kur tie džinsai!? Išverčiu lentyną ant lovos. Radau! Greitai įsispraudžiu. Ach, kaip sunkiai! Reikės po egzamino daugiau pajudėti. Griebiu pirmą pasitaikiusį megztinį. Jau artėdama link durų skubiu mostu brūkšteliu per plaukus. Ai! Bus gerai!
Veidu prisiploju prie durų akutės. Kas čia gali būti? Matau tamsaus gymio, garbanota barzda jaunuolį. Besišypsantį. Turbūt pastebėjo mano skvarbią akį.
– Kas ten? – kaip chruščiovkės laikais, pagalvoju, kai dar nebuvo mobilių. Na, bet kaip man kitaip išsiaiškinti, kas ten manęs tyko?
– Aš Marius. Mes tarėmės šiandien susitikti. Atnešiau jums dulkių siurblį.
Jezusmarija! Visai pamiršau! Taigi tarėmės! Man dulkių siurblio reikia! Pati pasiskambinau, susitariau ir visai iškrito iš galvos! Skubiai atrakinu duris.
– Laba diena! – pasisveikina plačiai besišypsanti burna. Kokie gražūs dantys! Pagalvoju. Jaunuolis aukštesnis nei atrodė per durų akutę. Ilgas kojas apsitempęs šviesiai mėlynais džinsais, treniruotą krūtinę puošia juodi marškinėliai su užrašu „We run“. Dar spėju pamatyti raudoną siūlą ant riešo ir skubiai nusuku akis, nes negaliu atlaikyti tos baltų dantų šypsenos ir kiek lipšnaus žvilgsnio. Jis galėtų būti mano vaikas, pagalvoju, kodėl čia ta flirtuojanti šypsena?
– Atleiskite už netvarką. Aš egzaminui ruošiuosi, – žingsniuoju pirmoji prie sofos ir lengvu rankos mostu pakviečiu vaikiną sėstis į fotelį, – siurblį galite dėti čia. Pasižiūrėkime! Ar galime išpakuoti?
– Išpakuokime.
– Oi! Koks gražus! Turbūt ir lengvas, – pakilnoju. Siurblys iš tikrųjų lengvas ir dailus, – kiek kainuoja? – noriu patikrinti, ar sakys tą pačią kainą, nors kainą jau iš draugės žinau.
– Taip, gražus, bet pirmiausia pažiūrėkime, kokį jūs turite dulkių siurblį. Gal galite atnešti?
– Mano dulkių siurblį? Jis senas, vos siurbia! – sumarmu, bet klusniai atsistoju, greitai, vos ne bėgte nubėgu į koridorių ir atitempiu savo seną sunkų siurblį. Aišku, apibraižytą, nuskilusiu kampu ir be vieno ratuko.
– Oi! Koks senas! Dar siurbia sakot? Kodėl būtent šį siurblį pirkote?
– Net neprisimenu, tiesiog nuvažiavau į parduotuvę ir nusipirkau. Gal rinkausi pagal kainą ir galingumą. Labai ir negalvojau. Prieš dešimt metų pirkau. Gal prieš penkiolika. Kodėl klausiate? Geriau apžiūrėkime jūsiškį!
– Tuoj apžiūrėsime. Pirmiausia įjungsime jūsų siurblį. Kur rozetė?
– Gal geriau pažiūrėkime, kaip naujas veikia, – neatlyžtu. – Nelabai turiu laiko. Man rytoj egzaminas.
– Aš greitai, – vaikinas meistriškai prisuka lipnia juosta suklijuotą žarną, užmauna antgalį ir įkiša jungiklį į rozetę. Spusteli mygtuką, griebia žarną ir pradeda brūžinti kilimo kampą. Nieko ypatingo. Labai ir nebuvo dulkėtas tas mano kilimas, neseniai buvau siurbusi.
– Dabar šalia pasiurbsime nauju dulkių siurbliu. Pažiūrėsime, koks skirtumas.
Įjungia naują. Tik dabar suprantu, koks garsus mano senasis. Šio siurblio variklis zyzia tyliai ir tolygiai lyg žolę kas nors pjautų tolumoje.
– Matote skirtumą? – mosteli vaikinas į išsiurbtą kilimo vietą.
– Ne. Koks skirtumas?
– Pažiūrėkime, kiek išsiurbė.
Vaikinas iš portfelio paima servetėlę, atidaro mano siurblį ir supila susiurbtą turinį ant servetėlės. Į kitą krūvelę supila naujo siurblio turinį. Krūvelė iš naujo siurblio ryškiai didesnė.
– Matote skirtumą?
– Taip, matau. Aišku, mano siurblys senas, gerai nesiurbia, todėl ir noriu naujo, – teisinuosi, – be to pirkau pigiausią. Jūsiškis kainuoja solidžiai, tai turi ir siurbti normaliai. Gal galiu apžiūrėti siurblį?
– Tuoj.
– Kada? – nekantrauju.
– Netrukus. Papasakosiu šiek tiek apie šių dviejų siurblių skirtumas.
– Gerai, tik trumpai. – jau atvirai pradedu reikšti nekantrumą. Dirsteliu į sieninį laikrodį. Pusė septynių. Žvilgsniu nuslystu žemyn į popierių krūvą. Nerimo pliūpsnis kilsteli iki gerklės viršaus. Man reikia dar daug skaityti ir be to gerai išsimiegoti. Egzaminas nuo aštuonių ryto. Gal greitai baigs, būtų gerai tą siurblį nusipirkti, po to vėl neprisiruošiu.
Vaikinas pradeda pasakoti, lyginti, kažko manęs klausia, kažką atsakinėju. Vėl dirsteliu į laikrodį. Demonstratyviai. Labai noriu kuo greičiau viską baigti. Draugė man rekomendavo šį daiktą. Kainą taip pat iš jos žinau. Labai brangus, bet noriu investuoti į buitį. Būčiau parduotuvėje pirkusi, bet parduotuvėse jų neparduoda, turėjau būtinai susitikti su konsultantu. Susitikau ir, va, dabar gaištu. Baltadantis tikrai daug žino. Kalba neužsikirsdamas lyg deklamuotų mėgstamiausią eilėraštį. Veidas ramus, be jokios išraiškos, tik burna juda. Mūsų žvilgsniai susitinka. Matydamas mano nekantrumą, pradeda greičiau kalbėti, bet nenustoja. Atkakliai nori pabaigti. Eilėraštis yra eilėraštis, negali bet kurioje vietoje nutraukti.
– Dabar eikime į jūsų miegamąjį. – iš vidinio erzulio pažadina klausimas.
– Ką?
– Eikime į jūsų miegamąjį. Pabandysime pasiurbti čiužinį. Matysite, kiek erkučių išsiurbs.
– Erkučių? Manote, kad mano čiužinyje yra erkučių?
– Taip, beveik visada būna. Pamatysite.
Mintyse perkratau, kaip atrodo ant lovos išversta spintos lentyna. Neprisimenu, ar dar nėra ten kažko išmėtyta. Dirsteliu į laikrodį. Be dešimt septynios. Tokio ilgo pirkimo dar neturėjau gyvenime. Gal kai automobilį rinkausi, bet ir tai per pirmą bandomąjį važiavimą apsisprendžiau. Beveik valandą kalbame! Dar dorai net nepačiupinėjau to stebuklo. Man reikia, kad parodytų, kaip veikia, duotų pabandyti ir atsakytų į mano klausimus. Viskas!
– Ne! – šūkteliu net pačiai netikėtai. – Neisime į miegamąjį. Labai ačiū, bet nepirksiu.
– Kodėl? – nuoširdžiai nustemba jaunuolis.
– Aš neturiu laiko. Man rytoj egzaminas.
– Mes tuoj baigsime.
– Ne! Atsiprašau, bet turiu grįžti prie savo mokslų.
Nemėgstu tos nusiminusios išraiškos. Taip, nuvyliau, bet aš tikrai neturiu laiko! Taip, reikia dulkių siurblio ir jau buvau vizualizavusi, kaip lengvu judesiu braukiu per kilimą ir namų kampus, bet man nereikia išsamios dulkių siurblių rinkos analizės! Man reikia siurblio!
Vaikinas lėtai supakuoja dailųjį siurblį. Tylėdamas. Pyktelėjęs. Greitai atsisveikina ir išeina.
Nesmagu man viduje. Ir to siurblio labai reikėjo. Nesu aš žiežula, na, bet man tikrai per ilgas tas pardavimas. Aš turiu mokytis!
PARDAVIMO PAMOKOS
- Paskambinkite dieną prieš sutartą susitikimą ir pasitikslinkite, ar pirkėjui nepasikeitė planai, ar, apskritai, nepamiršo apie susitikimą. Geriau perkelkite susitikimą į labiau tinkamą laiką, nei susitikite pirkėjui nepatogiu laiku.
- Susitikimo pradžioje užduokite pora kontrolinių klausimų. Pavyzdžiui, ar jau girdėjote apie šį produktą? Kokios informacijos trūksta, kad apsispręstumėte? Įsitikinkite, kuriame sprendimo etape yra pirkėjas. Jei pirkėjas jau žino jūsų produktą, atsakykite į klausimus. Jokiu būdu primygtinai nesilaikykite savo iš anksto suplanuoto pardavimo scenarijaus. Pristatymą dozuokite pagal pirkėjo poreikį.
- Nelyginkite, nenuvertinkite pirkėjo ankstesnių pasirinkimų ir neverskite pirkėją teisintis.
- Nepykite, jei pirkėjas apsisprendė nepirkti. Visada pasilikite atviras duris.
