Kijevo Boryspilio oro uoste nusileidome labai minkštai. Su palengvėjimu atsipūčiau ir paleidau priekyje sėdinčio keleivio sėdynės atlošą. Apsidairiau. Ne, niekas nematė. Man buvo baisu. Man visada baisu. Baisiausias momentas, kai lėktuvo ratai bumbteli į nusileidimo taką. Tada jau galima atsikvėpti.
Žmonės ramiai dėjo kompiuterius į dėklus, vyniojo ausines, viską grūdo į rankinius bagažus, kai kurie ieškojo batų po sėdynėmis, rengė vaikus. Pasirodo, Ukrainos oro linijos moka nusileisti ne ką prasčiau nei kokios AirFrance ar Lufthansa.
Išgirdusi troleibuso inkštimą, iš karto pagalvojau, kad galėjau sau leisti važiuoti taksi. Čia juk ne koks Stokholmas ar Berlynas. Tiek to, jau važiuoju, tebūnie.
Po gero pusvalandžio, o gal jau net ir valandos, pradėjau dairytis stotelės, kurioje turiu lipti. Pavadinimo neįsiminiau. Maloni ukrainietė sakė, kad daug žmonių ten grūste grūdasi iš troleibuso, todėl tikrai nepravažiuosiu. Ko gero nepastebėjau tos minios, nes matau vis daugiau ir daugiau betoninių daugiaaukščių, o man reikėjo į centrą. Malonus ukrainietis paaiškino, kad jau prieš dešimt minučių įvažiavome į miegamuosius rajonus, todėl dabar turiu išlipti, eiti į metro ir sugrįžti.
– У вас немає рівнів? – paklausė ukrainietiškai metro bilietų kasininkė. Galvojau, kad ukrainiečių kalba panaši į rusų ir neturėsiu problemų, bet aš tikrai nesupratau, ką man sako.
– Atleiskite, nekalbu ukrainietiškai. Gal kalbate rusiškai ar angliškai?
– Neturite lygiai? – piktai šūktelėjo rusiškai.
Gal dėl rusų kalbos, pagalvojau.
– Neturiu. Gal tuomet duokite dešimt bilietų.
– Aš jums ir taip jau daviau penkis! – suriko kasininkė.
– Kiek gi galima?! – sumurmėjo už nugaros rusiškai, – bože moj.
Nueidama nuo kasos pamačiau užrašą virš langelio Parduodame po tris bilietus, paruoškite iš anksto lygiai.
Lagaminą iš metro užsitempiau laiptais. Nežinau, ar nebuvo eskalatoriaus, ar aš jo nemačiau. Padėjau ant grindinio ir apsidairiau. Kažkur netoliese turėčiau pamatyti operos teatrą. Viešbutis tiesiai priešais. Įsijungti navigaciją čia labai brangu, todėl stengiausi mintinai prisiminti iš anksto išstudijuotą miesto planą. Išlipau Zoloti Vorota, tai paėjus šiek tiek pirmyn turėčiau dešinėje išvysti operą. Patraukiau Bohdana Khmelnytskoho gatve. Didelės šlapios snaigės tėškė į veidą, bet buvo smagu pramankštinti kojas po ilgo sėdėjimo.
Kitą rytą kėliausi anksti. Autobusas į Kremenčuką pajudėjo lygiai dvidešimt po septynių. Važiavau susitikti su Konstantinu. Konstantinas turi siuvimo fabriką, jame dirba apie tris šimtus žmonių. Susipažinome Vilniuje per parodą, kvietė užsukti, kai būsiu Ukrainoje. Greičiausiai nesitikėjo, kad taip greitai būsiu Ukrainoje, o dar ir užsuksiu.
Skaityti negalėjau, nes autobusas lingavo per duobes kaip audros blaškomas laivas. Smalsiai apžiūrinėjau miestelius ir besikeičiančius vaizdus.
– Į Kremenčuką? – paklausė bendrakeleivė.
Susiraukiau. Nemėgstu tų iš kur jūs, kur jūs.
– Taip, – atsakiau ir vėl įsmeigiau žvilgsnį į peizažą.
– Aš taip pat į Kremenčuką.
Ačiū, kad pasakėte, pagalvojau, labai svarbi informacija, čia greičiausiai visas autobusas į Kremenčuką.
– Supratau, – sumurmėjau.
Priglaudžiau galvą prie stiklo ir užsimerkiau. Apsimesiu, kad miegu. Beapsimetinėdama iš tikrųjų užmigau.
Autobusas taip krestelėjo, kad bumbtelėjau galva į stiklą ir pabudau.
– Geriausi arbūzai auga Chersone, – išgirdau kaimynės balsą, kalbėjosi su priešais sėdinčia moterimi.
– Chersone? O kur tas Chersonas? – net nepajutau, kaip įsijungiau į moterų pokalbį.
– O! Prabudote. Nežinote kur Chersonas? Pietų Ukrainoje. Kodėl taip sudomino?
– Mano tėvas tarnavo armijoje pietų Ukrainoje ir labai dažnai pasakodavo, kaip arbūzus valgė tiesiai nuo lysvių. Tie arbūzai buvo tokie skanūs, per visą likusį gyvenimą neteko valgyti skanesnių. Galėjo būti Chersone, jei sakote, kad ten geriausi. Turbūt vogdavo iš kolūkio.
Visos nusikvatojome.
Šimtus kartų girdėta tėvo arbūzų istorija dvelktelėjo šiluma.
Taip pati savo noru užsitraukiau iš kur jūs – kur jūs laviną. Labiausiai aptarinėjome istoriją, viena iš moterų buvo istorijos mokytoja, karą Donbase, rusų, ukrainiečių ir lietuvių santykius, papročius.
– Stovėsime penkias minutes, – iškilmingai paskelbė vairuotojas. Net nepajutau, kaip įsukome į Čerkasų stotį.
Greitai apsirengiau ir vos ne bėgte išbėgau į tualetą.
– Susimokėkite, – išgirdau. Tik dabar pamačiau moterėlę su dubenėliu kapeikų.
– Kiek kainuoja?
– Trys grivnos.
– Gal galiu mokėti eurais?
– Gerai. Vienas euras.
– Betgi vienas euras yra trisdešimt grivnų!
– Kaip norite. Kursas parašytas ant sienos – mosteli sau už nugaros į ant sienos pakabintą lapą suglamžytoje įmautėje. Iš tikrųjų – vienas euras trys grivnos!
– Betgi tai dešimt kartų daugiau nei oficialus kursas! – piktinausi.
– Neisite? Neužlaikykite eilės! Sekantis!
Konstantinas stovėjo prie kiosko ir rūkė. Jį iš karto pamačiau, kai tik autobusas įsuko į Kremenčuko stotį. Pilvuką apsitempęs rusva dygsniuota striuke, kelnės pasiglamžiusios per pakinklius. Mane pamatęs nusišypsojo ir mostelėjo.
– Laba diena, – ištiesiau ranką pasisveikinti.
– Laba diena, Irenočka, – padavė nuo drėgmės papurtusią ranką.
Konstantinas griebė mano lagaminą, mostelėjo ranka į iki stogo apdulkėjusį Renault autobusiuką, stovintį netoliese už ženklo sustoti draudžiama.
– Ženklas, – nusišypsojau akimis rodydama ženklo pusėn.
– Ach, taip. Nieko tokio, visi savi, – nusikvatojo Konstantinas, – Atvažiavau su darbiniu automobiliu. Pakeliui užvešim klientui keletą dėžių. Labai laukia.
Galime nuvežti, žinoma. Užsiropščiau, įsitaisiau į keleivio sėdynę. Konstantinas greitai įmetė mano lagaminą į bagažinę, įšoko už vairo ir užvedė variklį. Pajudėjome. Boksininko pirštinės prie galinio vaizdo veidrodėlio siūbavo pagal duobių ritmą.
Gal po dešimties minučių įsukome pro gamyklos vartus. Ant geležinių vartų puikavosi žalias užrašas АвтоКрАЗ.
– Mūsų didžiausias klientas, – pasidžiaugė Konstantinas.
– Sunkvežimius gamina?
– Taip, va, žiūrėk, čia nauji, tuoj važinės po visą Ukrainą.
Tikrai nauji? Pagalvojau. Prisiminiau tėvų jaunystės nuotrauką, kurioje tėvas stovi ant sunkvežimio laiptelio, mama šalia jo. Sunkvežimis labai panašus. Dėžes atidavėme labai greitai ir išriedėjome į Konstantino gamyklą.
Sustojome apleisto pastato kieme. Greičiausiai kažkoks sandėlis, gal dar nuo kolūkių laikų. Išlipau, apsidairiau. Tai kur ta gamykla? Konstantinas ramiai rausėsi bagažinėje, atvežė cechui lempas, prisuks, kol viską apžiūrėsiu.
– Eime, – sukomandavo ir pirmas pasileido link apleisto pastato.
Pro metalines duris įėjome į tamsų koridorių.
– Vis dar neįvedėme elektros, – apgailestavo, – rankos neprieina. Paprastai paliekame atviras cecho duris, dabar turbūt užsidarę dirba, koridoriuje vėsu.
Konstantinas įjungė Iphone žibintuvėlį ir vedė mane, kaip suprantu, į cechą. Atplėšus plačias duris plykstelėjo akinanti šviesa. Taip, iš tikrųjų mažas siuvimo cechas. Viduryje didelis stalas, aplink išrikiuotos siuvimo mašinos. Devynios, suskaičiavau. Prie šešių sėdėjo moterys ir siuvo. Viena lygino, dar viena stovėjo prie staliuko pasienyje ir apžiūrinėjo pasiūtus gaminius, suprask, galutinė kontrolė.
– Pietų metas, – paaiškino Konstantinas, – iš viso čia dirba penkiolika žmonių.
– Ar čia ir Helly Hansen rūbus siuvate? – pasiteiravau, nes jis dar Vilniuje išdidžiai kalbėjo, kad Helly Hansen yra vienas iš jų svarbiausių klientų.
– Ne, Helly Hansen rūbus siuvame Čerkasuose. Ten turime dar vieną cechą.
– Tai jūsų pagrindinė gamykla Čerkasuose?
– Galima taip sakyti.
– Važiuosime į Čerkasus pasižiūrėti?
– Ne, ten negalime. Ten atvykę Helly Hansen technologai?
– Kodėl negalima? Juk gaminate įvairiems užsakovams.
– Taip, bet Helly Hansen pasakėme, kad tik jiems.
– Mhm. O tai kur mano kliento gaminius darytumėte?
– Čerkasuose.
– Betgi aš atvažiavau pasižiūrėti gamybos. Turiu visą sąrašą, ką turiu pamatyti, aprašyti ir nusiųsti klientui.
– Savo klientui gali sakyti, kad matei. Nesvarbu, kur gaminsime, mes atsakome už kokybę.
– O tai Čerkasuose jūsų gamykla?
– Taip, dalis.
– O kita dalis?
– Važiuokime į biurą, pakalbėsime.
– Važiuokime.
Sustojome gyvenamojo namo kieme.
– O kur tavo ofisas?
– Ten! – mostelėjo į keturių aukštų chruščiovkę, – pirmame aukšte biuras, o antrame gyvena mano žmonos tėvai. Labai patogu – prižiūri vaikus, kol mes dirbame.
– Tikrai praktiška.
Duris atidarė audinių kailiniais apsigobusi neaukšto ūgio moteris.
– Laba diena, – nusišypsojo riestomis blakstienomis ir ištiesė ranką, – Maša, Kostios žmona.
– Maša man padeda – tvarko buhalteriją, deklaracijas, – paaiškino Kostia, – Mašenka, padaryk mums kavos, o aš parodysiu Irenai mūsų show room‘ą. Einam, Irenočka.
Nuvedė į giliausią tamsų patalpos kampą, kuriame prie sienų pritaisytose lentynose grūste prigrūsta įvairiausių drabužių. Konstantinas pradėjo traukti gaminį po gaminio:
– Matai, mes viską galime pagaminti. Va, darbo kombinezonai, striukės, liemenės, policijos uniformos – neseniai laimėjome konkursą, siuvame visai Ukrainai.
Apžiūrėjau. Tikrai labai gerai padaryta. Nei vienam neturėjau jokių priekaištų.
– Labai kokybiškai siuvate, matau. Ar tikrai viską suspėjate su savo mašinomis ir personalu?
– Kartais užsakome kai kurias paslaugas. Visko būna.
– Kiek Čerkasuose turite siuvimo mašinų?
– Tiksliai nepasakysiu dabar taip greitai. Aš tau atsiųsiu informaciją elektroniniu paštu, – eime, jau kava bus paruošta.
Maša sėdėjo prie rašomojo stalo. Kažką rašė dailiu raudonu kompiuteriu. Kaip dera prie raudonų nagų, pagalvojau. Maša, pamačiusi mus, nusišypsojo, užvertė kompiuterį ir rankos mostu pakvietė sėstis prie staliuko kitame kambario kampe. Tik dabar pamačiau, kad čia yra senyvo amžiaus stambus vyras. Sėdėjo atsilošęs ant dvivietės sofos, vieną koją ištiesęs ant taburetės. Greta paguldyta vaikščiojimo lazda. Priėjusi ištiesiau ranką pasisveikinti. Vyras neatsistodamas atsakė tvirtu rankos spustelėjimu.
– Dmitrijus Ivanovičius, – prisistatė, – Kostios tėvas. Atleiskite, sunku atsistoti, turiu bėdų su koja.
Ant stalo skaniai kvepėjo garuojanti kava. Prie kavos sausainių, saldainių, sumuštinukų, pyragėlių. Labai skaniai kvepėjo kepenų paštetas ant mažų juodos duonos riekelių. Prisiminiau, kad šiandien nieko nevalgiusi. Atsisėdau į fotelį priešais Dmitrijų Ivanovičių. Konstantinas klestelėjo šalia tėvo. Maša liko prie savo darbo, pokalbyje nedalyvaus.
– Labai džiaugiamės, Irenočka, kad pas mus atvykote, – pradėjo Dmitrijus Ivanovičius. Mums labai reikia naujų klientų. Kostia jums viską aprodė. Kaip matote, mes maži, bet turime ilgametę patirtį. Buvome didelė gamykla, dirbo apie 300 darbuotojų, bet praradome didžiausius klientus dėl to prakeikto karo. Čerkasus turėjome parduoti. Įsiprašome ten kartais, kai turime didesnių užsakymų. Bet tai, aišku, ne tas pats, kas patiems gaminti. Mums labai reikia naujų klientų. Reikia žmogaus tokio kaip jūs. Važiuotume patys į Švediją ar Suomiją, bet reikia kalbos. Sakiau Kostiai, kad mokytųsi, bet užsiėmęs, vis bėgte, bėgte…
Pažiūrėjau į Konstantiną. Nei menkiausios išraiškos veide.
***
Kitą rytą Konstantinas paėmė mane iš viešbučio. Tarėmės aštuntą, atvažiavo gerokai po devynių, bet nieko tokio. Juk ne lauke laukiau. Užvažiavome dar į biurą. Maša ten darbavosi nuo ankstyvo ryto – reikėjo skubiai išrašyti sąskaitas. Paėmėme Mašą ir pajudėjome į Kijevą. Sutuoktiniai kai tik turėjo reikalų sostinėje, tai man labai pasisekė – nereikėjo linguoti autobusu. Su BMW visureigiu nulėkėme per keturias valandas.
Labai šiltai atsisveikinome. Konstantinas pažadėjo paskambinti, kai bus Vilniuje.
VERSLO PAMOKOS
- Paprašykite pagalbos, jei nutarėte žengti į naują rinką. Lietuvos ambasada, Pramonės ir prekybos rūmai ir kitos eksportą skatinančios institucijos turi daug informacijos ir mielai ja dalinasi.
- Pakalbėkite su įmonėmis, kurios gali rekomenduoti potencialų partnerį.
- Sutaupysite, jei prieš vizitą paprašysite kuo daugiau informacijos: darbuotojų skaičiaus, metinės apyvartos, įrengimų sąrašo, gamybinių pajėgumų, gamybos vietų, didžiausių klientų, rekomendacijų. Sudarykite klausimyną ir paprašykite atsakyti raštu.
- Nesivelkite į abejotinas partnerystes, nors pelno maržos gali atrodyti labai patraukliai.
