Išjungdama variklį žvilgteliu į laikrodį. Be dvidešimt aštuonios. Gerokai per anksti. Dėl visa ko prieinu prie stiklinių autoserviso durų ir prikišusi veidą prie pat stiklo pasižiūriu vidun. Blankiai apšviestas Priėmimas ir šalia jo Atsarginės dalys liudija, kad vakar čia dirbo žmonės, kurie netrukus ir vėl susirinks.
Užsidedu kuprinę ant pečių ir patraukiu link Circle K. Reikia kažko valgomo, nespėjau papusryčiauti.
Kai grįžtu, autoservise jau plieskia šviesos, prie įėjimo maloniai sveikinasi administratorė, darbuotojai palinkę prie kompiuterių. Nakties lyg nebūta.
Pridavusi mašinos raktus įsitaisau laukiamajame prie staliuko. Išsirenku fotelį arčiausiai rozetės ir įsikuriu mini ofisėlį. Ant servetėlės pasidedu degalinės sumuštinį, greta pastatau popierinį puodelį juodos kavos iš serviso aparato. Ji čia klientams nemokamai. Iš kuprinės išsitraukiu kompiuterį, įjungiu įkroviklį, nes baterija bet kuriuo momentu gali išdavikiškai numirti. Šalia padedu telefoną, per jį jungsiuosi prie interneto, svečiams skirtas wifi darbui per lėtas. Atsiverčiu užrašinę su iš vakaro surašytais darbais. Išsirenku patį maloniausią apšilimui – išrašau sąskaitą už savo suteiktas paslaugas. Išsiunčiu klientui ir įninku į elektroninius laiškus.
Po geros valandos, atsistoju, ištiesinu nugarą, pasukioju kaklą į vieną, į kitą pusę. Galiausiai nuslenku prie lango. Įsistebeiliju į dūzgiančią Ukmergės gatvę lyg grožėčiausi van Gogo saulėgrąžomis. Ieškau ramybės akims, tenkinuosi tuo, ką turiu. Tada žvilgsniu slystu arčiau, akimis permetu aikštelę prie pagrindinio įėjimo, kur rikiuojasi remontuotis atvykusios mašinos ir kur aš saviškę pastačiau prieš valandą. Taip, pastačiau, bet ji dar tebestovi? Tikrai čia ji? Palinkstu į priekį lyg nelabai matydama valstybinio numerio ir norėdama jį geriau perskaityti, nors į tolį puikiai matau. Negaliu patikėti! Nepajudinta?
Akių mankšta baigta. Bandau susiturėti, bet jaučiu, kaip viduje verda, kyla ir puodas tuoj išbėgs. Tai ką reiškia tas iš vakaro atsiųstas SMS‘as su maloniai griežtu prašome nevėluoti? Jis tik man galioja?
Grįžtu prie darbo, bet jau negaliu susikaupti. Žvilgčioju tai į laikrodį, tai už lango. Kaskart viliuosi, kad dabar tai jau tikrai bus paimta. Gerai, dar ne, bet po minutės tai jau tikrai. Kiekvienas žvilgsnis vis labiau kaitina kraują.
Lygiai po devynių penkiolika atsistoju. Per keturis įkvepiu, per šešis iškvepiu, dar kartą įkvepiu, iškvepiu ir patraukiu prie plačiai besišypsančio serviso priėmėjo.
– Gal jau kartais baigėte? Tik padangas tereikėjo pakeisti, – akimis vedžioju po priėmėjo stalą, lyg čia jau turėtų būti atneštas mano mašinos raktas. Paprastai taip daro, kai pabaigia.
– Tuoj patikrinsiu, – vis dar tebesišypsodamas vyras paima telefoną, susiranda numerį, paspaudžia, laukia žiūrėdamas tiesiai prieš save, kur per stiklinę sieną matosi mano tebestovintis automobilis.
Nuleidžia telefoną, dirsteli į valstybinį numerį užsakyme, tada vėl pro stiklinę sieną.
– Minutėlę, einu pakalbėti su meistru, – sako stodamasis.
– Pakalbėkite, – bandau ištarti be piktdžiugos, bet nesigauna.
Išsitraukiu telefoną ir pradedu naršyti. Skaitau kažkokias nuotrupas, dorai nesuprasdama turinio, kažkuo reikia užsiimti.
– Labai atsiprašome. Meistras turėjo sutvarkyti iš vakar likusį automobilį. Tuoj paims jūsiškį.
– Bet aš laukiu jau daugiau kaip valandą, – pabrėžiu, ką ten pabrėžiu, iškošiu žodį „valandą“.
– Suprantu jūsų susierzinimą. Aš panašiai jausčiausi jūsų situacijoje. Jei būčiau anksčiau apsižiūrėjęs, kad jūsų automobilio nepaėmė, būčiau jį perdavęs kitam meistrui. Atsiprašau, tai mano klaida.
– Gerai, – sumurmu ir atsitraukiu.
Norėjosi sakyti tiek to, bet čia tikrai ne tiek to. Iš kitos pusės, pagailo man to vaikinuko. Visada taip maloniai aptarnauja, jau aštuonis metus aš jį pažįstu. Prisimenu, kaip be eilės įspraudė mano automobilį, kai reikėjo važiuoti į Suomiją. Paskutinę dieną prisiminiau, kad reikėtų, jog meistrai patikrintų stabdžių skystį ir šiaip apžiūrėtų viską prieš ilgą kelionę. Tada aš jam buvau be galo dėkinga.
Klesteliu prieš savo kompiuterį ir vėl įninku į darbus. Nusiteikiu, kad lauksiu mažiausiai dar kokią valandą.
– Kai būsite pasiruošusi, prieikite, jau pabaigėm, – išgirstu tylų priėmėjo balsą, lyg jogos trenerė žadintų po meditacijos.
– Tuoj, tik susidedu daiktus, – sakau tiesdama ranką link kuprinės.
Ant priėmėjo stalo manęs jau laukia parašams išrikiuoti dokumentai, patogiai atsuktas kortelės skaitytuvas ir automobilio raktai.
– Irena, dar kartą atsiprašau už šitą nesklandumą, – pradeda susirūpinęs vyras.
– Klaidų visi daro, – rodau supratimą, nes pyktį jau seniausiai užgožė darbai.
Kitą dieną, kaip įprasta, gaunu anketą, kviečiančią įvertinti paslaugą. Galvoje vėl šmėsteli tas atvejis prieš Suomijos kelionę. Dar prisimenu kitą situaciją, kai vieną detalę pats priėmėjas per pietų pertrauką nuvažiavo paimti iš kito miesto galo. Man labai reikėjo greitai sutaisyti, gal tada į Lenkiją važiavau, gerai neprisimenu. Mhm, tai kaip įvertinti? Dešinės rankos krumpliais pabarbenu į stalą, tada vėl paimu pelę ir paspaudžiu ant vieno iš siūlomų variantų. Kaip įvertinu? Tai aišku, kad puikiai!
PARDAVIMO PAMOKOS
- Nebandykite išsisukinėti, jei padarėte klaidą. Atsiprašykite, leiskite klientui išreikšti savo nusivylimą, paaiškinkite priežastį, pasiūlykite sprendimą.
- Klientai vertina atvirumą ir nuoširdumą.
- Jei klientui padarysite daugiau nei tikėjosi, anksčiau ar vėliau jis tai prisimins.
